A theme of the age, at least in the developed world, is that people crave silence and can find none. The roar of traffic, the ceaseless beep of phones, digital announcements in buses and trains, TV sets blaring even in empty offices, are an endless battery and distraction. The human race is exhausting itself with noise and longs for its opposite—whether in the wilds, on the wide ocean or in some retreat dedicated to stillness and concentration. Alain Corbin, a history professor, writes from his refuge in the Sorbonne, and Erling Kagge, a Norwegian explorer, from his memories of the wastes of Antarctica, where both have tried to escape.
And yet, as Mr Corbin points out in "A History of Silence", there is probably no more noise than there used to be. Before pneumatic tyres, city streets were full of the deafening clang of metal-rimmed wheels and horseshoes on stone. Before voluntary isolation on mobile phones, buses and trains rang with conversation. Newspaper-sellers did not leave their wares in a mute pile, but advertised them at top volume, as did vendors of cherries, violets and fresh mackerel. The theatre and the opera were a chaos of huzzahs and barracking. Even in the countryside, peasants sang as they drudged. They don’t sing now.
What has changed is not so much the level of noise, which previous centuries also complained about, but the level of distraction, which occupies the space that silence might invade. There looms another paradox, because when it does invade—in the depths of a pine forest, in the naked desert, in a suddenly vacated room—it often proves unnerving rather than welcome. Dread creeps in; the ear instinctively fastens on anything, whether fire-hiss or bird call or susurrus of leaves, that will save it from this unknown emptiness. People want silence, but not that much. | Amžiaus tema, bent jau techniškai pažengusiose valstybėse, yra ta, kad žmonės trokšta tylos ir jos neranda. Eismo keliamas triukšmas, nepertraukiamas telefonų pypsėjimas, skaitmeniniai pranešimai autobusuose ir traukiniuose, televizoriai, blykčiojantys tuščiose kontorose, tampa amžinu varikliu ir erzeliu. Žmonija sekina save panirdama triukšme ir ieško jo priešingybės: laukinėje gamtoje, plačiajame vandenyne, ar atokioje vietoje, suteikiančioje ramybės ir susikaupimo privilegiją. Alenas Korbinas, istorijos profesorius, iš ramios atokios vietelės Sorbonoje, ir Erlingas Kagas, norvegų tyrinėtojas, iš savo atsiminimų apie Antarktidos platybes rašo iš ten, kur abu bandė pabėgti. Ir vis dėlto, ponas Korbinas pažymi „Tylos istorijoje“, kad nėra daugiau triukšmo nei anksčiau. Iki kol buvo pradėtos naudoti pneumatinės padangos, miesto gatvės buvo perpildytos metalinių ratų žvangėjimu ir arklių kanopų, atsimušančių nuo akmeninio grindinio, kaukšėjimu. Iki kol visi pradėjo sąmoningai atsiriboti nuo pasaulio mobiliuosiuose telefonuose, autobusuose ir traukiniuose klegėjo besišnekantys šmonės. Laikraščių pardavėjai nepalikdavo savo prekių nebylioje krūvoje, o visa gerkle reklamuodavo jų antraštes, taip pat elgėsi ir vyšnių, žibučių ir skumbrių pardavėjai. Teatro ir operos namuoe viešpatavo pakilių šūksnių ir vienas kitą norinčių perrėkti pašnekovų šūkaliojimų chaosas. Net kaimo vietose valstiečiai ardami dainuodavo. Dabar jie jau nebedainuoja. Labiausiai pasikeitė ne garso, dėl kurio praėjusių šimtmečių gyventojai taip pat skundėsi, bet blaškymo kiekybė, kuris iškart užpildo erdves, į kurias galėtų įsiveržti tyla. Bet štai iškyla dar vienas paradoksas: net kai tyla įsiveržia į pušų miško tankmę, tuščią dykynę, staiga ištuštėjusį kambarį dažnai ji tampa spengiančia ir erzinančia nei svetingai priimama. Ir štai įsėlina baimė: ausis instinktyviai suklūsta ir ieško mažiausio garso: ar tai būtų ugnies plevenimas, paukščių čiulbesys ar lapų šlamėjimas, kuris išgelbėtų nuo nežinomos tuštumos. Žmonės nori tylos, bet ne tiek daug. |