A theme of the age, at least in the developed world, is that people crave silence and can find none. The roar of traffic, the ceaseless beep of phones, digital announcements in buses and trains, TV sets blaring even in empty offices, are an endless battery and distraction. The human race is exhausting itself with noise and longs for its opposite—whether in the wilds, on the wide ocean or in some retreat dedicated to stillness and concentration. Alain Corbin, a history professor, writes from his refuge in the Sorbonne, and Erling Kagge, a Norwegian explorer, from his memories of the wastes of Antarctica, where both have tried to escape.
And yet, as Mr Corbin points out in "A History of Silence", there is probably no more noise than there used to be. Before pneumatic tyres, city streets were full of the deafening clang of metal-rimmed wheels and horseshoes on stone. Before voluntary isolation on mobile phones, buses and trains rang with conversation. Newspaper-sellers did not leave their wares in a mute pile, but advertised them at top volume, as did vendors of cherries, violets and fresh mackerel. The theatre and the opera were a chaos of huzzahs and barracking. Even in the countryside, peasants sang as they drudged. They don’t sing now.
What has changed is not so much the level of noise, which previous centuries also complained about, but the level of distraction, which occupies the space that silence might invade. There looms another paradox, because when it does invade—in the depths of a pine forest, in the naked desert, in a suddenly vacated room—it often proves unnerving rather than welcome. Dread creeps in; the ear instinctively fastens on anything, whether fire-hiss or bird call or susurrus of leaves, that will save it from this unknown emptiness. People want silence, but not that much. | Išsivysčiusiame pasaulyje tai yra laikmečio tema - žmonės trokšta tylos ir negali jos rasti. Transporto triukšmas, nepertraukiamas telefonų pypsėjimas, skaitmeniniai pranešimai autobusuose ir traukiniuose, trimituojantys televizoriai tuščiuose biuruose - tai yra begalinis energijos kiekis ir pamišimas. Žmonija save vargina triukšmu, ir, priešingai, ilgisi ramybės ir susikaupimo, prieglobsčio - kažkur laukinėje gamtoje, prie plataus vandenyno. Istorijos profesorius Alanas Korbinas (Alain Corbin) rašo iš savo prieglobsčio Sorbonoje; norvegų tyrinėtojas Erlingas Kagė (Erling Kagge) mini savo prisiminimuose apie Antarktidos tyrus; jie abu mėgino pabėgti nuo triukšmo. Ir visgi, kaip aiškina Korbinas "Tylumos istorijoje", tikriausiai nėra daugiau triukšmo nei anksčiau būdavo. Prieš pripučiamas oro padangas, miesto gatvės buvo pilnos kurtinančio metalu kaustytų ratų ir kanopų žvangėjimo į akmeninį grindinį. Prieš savanorišką atsiskyrimą į mobiliuosius telefonus, autobusai ir traukiniai skambėjo gyvais pokalbiais. Laikraščių pardavėjai nepaliko savo gaminių tylomis krūvelėse, tačiau reklamavo juos lyg vyšnių, žibuoklių ir šviežių skumbrių pardavėjai. Teatras ir opera buvo džiugesio šūksnių ir baroko puošmenos chaosas. Netgi kaimo vietovėse valstiečiai dirbdami dainavo. Jie dabar nedainuoja. Ne tiek triukšmo lygis pasikeitė, apie kurį taip pat skundėsi ankstesniais šimtmečiais, kiek blaškymosi lygis, užimantis erdvę, kurioje galėtų viešpatauti tyluma. Čia kyla kitas paradoksas, nes kada ji įsiviešpatauja - ji įsiveržia į pušyno gelmes, tuščias dykumas, ar staiga atsiranda ištuštėjusiame kambaryje - tai dažnai pasireiškia nervinančiai, ne teigiamai. Baimės pojūtis: ausis instinktyviai fiksuoja viską, nesvarbu, ar tai liepsnos plazdenimas, ar paukščio čiulbėjimas, ar lapų šnarėjimas, - tai išgelbėtų nuo šios nežinomos tuštumos. Žmonės nori tylumos, bet ne tiek daug. |