Viena iš amžiaus temų – bent jau išsivysčiusiose šalyse – yra apie tai, kad žmonės trokšta tylos, bet niekaip jos neranda. Eismo ūžesys, nesiliaujantis telefonų pypsėjimas, skaitmeninių pranešėjų balsai autobusuose ir traukiniuose, televizoriai, kurie nenutyla netgi tuščiuose biuruose, be atvangos vargina ir blaško mus. Žmonių vaikai patys kamuoja save triukšmu ir ilgisi jo priešingybės, ieškodami jos dykynėse, vandenynų toliuose ar kitoje rimtį ir susitelkimą žadančioje priebėgoje. Istorijos profesorius Alenas Corbin‘as rašo apie tai iš savo jaukaus kampelio Sorbonoje, o norvegų tyrinėtojas Erlingas Kagge dalijasi prisiminimais iš Antarktidos platybių, kuriose vienumos yra ieškoję jie abu.

Vis dėlto, kaip knygoje „Tylos istorija“ pažymi A. Corbin‘as, šiandien triukšmo turbūt nėra daugiau nei kadaise. Prieš atsirandant pneumatinėms padangoms miestų gatvėse galva plyšo nuo metalu kaustytų ratų dardesio ir pasagų kaukšėjimo į akmeninį grindinį. Kol žmonės dar nebuvo užsisklendę mobiliųjų telefonų pasaulyje, autobusai ir traukiniai skardėjo nuo pašnekovų balsų. Spaudos pardavėjai nerymojo sau tyliai prie laikraščių krūvelės – ne, jie reklamavo savo prekę visa gerkle, nuo jų neatsiliko prekiautojai vyšniomis, našlaitėmis ir šviežiomis skumbrėmis. Teatre ir operoje panirdavai į ovacijų ir švilpimo erzelynę. Netgi valstiečiai kaime plušdami prie ūkio darbų traukė dainas. Dabar jie nebedainuoja.

Padidėjo ne tiek triukšmo lygis (juo žmonės skundėsi ir praėjusiais amžiais), kiek blaškanti jo skvarba netgi į tas sritis, kuriose turėtų karaliauti tyla. Čia stebina kitas paradoksas – kai, pavyzdžiui, pušyno gūdumoje, nykioje dykumoje ar staiga ištuštėjusiame kambaryje tyla vis dėlto paima viršų, užuot suteikusi ramybės ji neretai ima bauginti. Širdį užvaldo baimė, ir ausis instinktyviai „užsikabina“ už bet ko – ugnies spragsėjimo, paukščio giesmės ar lapų šiugždesio, – kas gali išgelbėti nuo tos nepažįstamos tuštumos. Žmonės nori tylos, bet ne per daugiausiai.

Vienas iš mūsų laikmečio bruožų, bent pažangiausiose pasaulio šalyse, yra žmonės, bergždžiai ieškantys tylos. Ausyse nepaliaujamai spengia ir dėmesį blaško mašinų gausmas, nesibaigiantys telefono skambučiai, mechaniškai skaitomi skelbimai autobusuose ir traukiniuose, net tuščiuose biuruose stūgaujantys televizoriai. Triukšmo nualinti žmonės trokšta rasti visai ką kita laukinėje gamtoje, vandenynų platybėse ar nuošaliose ramybės ir susikaupimo oazėse. Sorbonoje priebėgą radęs istorijos profesorius Alainas Corbinas ir savo atsiminimus apie Antarkties dykynes papasakojęs norvegas keliautojas Erlingas Kagge rašo, kur kiekvienas iš jų bandęs pabėgti.

Profesorius A. Corbinas knygoje „Tylos istorija“ (A History of Silence) vis dėlto daro prielaidą, kad dabartis netriukšmingesnė už praeitį. Kol nebuvo padangų, miestų gatvėse kurtinamai aidėdavo metalu kaustytų ratų dardesys ir arklių pasagų kaukšėjimas į grindinį. Autobusuose bei traukiniuose skambėdavo pokalbiai ir tik daug vėliau nuo visų savanoriškai atsitvėrėme telefonais. Laikraščių pardavėjai nelaukdavo tylėdami prie spaudos rietuvių. Jie ir daugybė vyšnių, žibuoklių ar šviežios žuvies pardavėjų visa gerkle ragindavo pirkti. Teatre ir operoje ausį rėždavo susižavėjimo šūksniai, sumišę su švilpimu. Tylu nebuvo net kaime - sunkiai dirbdami valstiečiai dainuodavo. Dabar ten niekas nedainuoja.

Žmonės triukšmu skųsdavosi visada, todėl triukšmo pokytis mažiau reikšmingas už dėmesio dirgiklius, išplitusius ten, kur anksčiau būtų tvyrojusi tyla. Ir štai jums paradoksas: pušyno apsuptyje, plynoje dykvietėje ar staiga ištuštėjusiame kambaryje įsitvyrojusi tyla veikiau gąsdinanti nei trokštama. Ima baimė, ausys instinktyviai įsiklauso į viską, kas išgelbėtų nuo nepažįstamos tuštumos, - į laužo spragsėjimą, paukščio giesmę ar lapų šnaresį. Žmonėms reikia tylos. Tik ne per daug.

Šio laikmečio aktualija, bent jau išsivysčiusiose šalyse – tylos ilgesys, žmonės nebegali jos rasti. Eismo riaumojimas, netylantis telefonų pypsėjimas, skaitmeniniai pranešimai autobusuose ir traukiniuose, biuruose, net ir tuščiuose, zirziantys televizijos ekranai nuolat vargina ir blaško dėmesį. Be paliovos triukšmu save alinanti žmonija trokšta atvangos – poilsio laukinėje gamtoje, ant vandenyno kranto ar ramybę ir susikaupimą propaguojančiose stovyklose. Istorijos profesorius Alain Corbin rašo iš savo prieglobsčio Sorbonoje, o norvegas tyrinėtojas Erling Kagge dalijasi prisiminimais apie Antraktidos tyrus, kur abu bandė pabėgti nuo triukšmo.

Ir visgi, kaip savo knygoje „Tylos istorija“ pasakoja A. Corbin, triukšmo dabar turbūt nėra daugiau, nei būdavo seniau. Iki pneumatinių padangų atsiradimo grįstos gatvės kurtinančiai taukšėdavo nuo metalinių ratų ir į akmenis kaukšinčių pasagų. Kol žmonės savo noru neatsiribojo, sukišdami nosis į mobiliuosius, autobusai ir traukiniai klegėdavo nuo pokalbių. Laikraščių pardavėjai nepalikdavo savo prekių stūksoti nebyliose krūvose, o iš visos gerklės ragindavo juos įsigyti – kaip ir vyšnių, našlaičių ar šviežios skumbrės pardavėjai. Teatruose ir operose netilo palaikymo ir pasigėrėjimo šūksniai. Net ir kaimuose sunkiai dirbdami žmonės dainuodavo. Dabar nebedainuoja.

Pakito ne tiek triukšmo lygis, dėl kurio skųsdavosi ir praėjusių šimtmečių gyventojai, kiek suintensyvėjo dėmesio blaškymas, kuris vis atkakliau sliūkina ten, kur galėtume mėgautis tyla. Štai taip artėjame prie kito paradokso: užklupus tylai – pušyno glūdumoje, dykumos toliuose, staiga ištuštėjusiame kambaryje – ji mūsų nedžiugina, greičiau jau neramina. Įsliūkina baimė, ausis instinktyviai mėgaujasi bet kuo – ugnies spragsėjimu, paukščio klyktelėjimu, lapų čežėjimu, kad tik nereikėtų girdėti nepažįstamos tuštumos. Žmonės nori tylos, bet ne taip ir labai.

Vyraujanti šių laikų tema bent jau tarp išsivysčiusių šalių yra ta, kad žmonės nesėkmingai ieško tylos. Mašinų triukšmas, nuolatinis telefonų ir įeinančių žinučių pypsėjimas, televizorių garsai tampa nesibaigiančia sumaišties banga. Dūstanti žmonija atokvėpio ieško kitoje triukšmo pusėje – miškuose, vandenyno platybėse ar kokioje ramybei ir meditacijai skirtose rekolekcijose. Istorijos profesorius Alanas Corbinas iš savo namų Sorbonoje, o norvegų tyrinėtojas Erlingas Kagge'as, remdamasis savo prisiminimais, aprašė patirtis Antarktikos platybėse, kuriose jie mėgino atrasti ramybę.
Tačiau „Tylos istorijoje“ ponas Corbinas pabrėžia, kad dabar turbūt nėra daugiau triukšmo nei anksčiau. Dar iki pneumatinių ratų laikmečio akmenimis grįstose miestų gatvėse skambėjo kurtinantys metalinių ratų bei arklių kanopų dūžiai. Prieš savanorišką izoliaciją mobliaisiais telefonais autobusuose ir traukiniuose girdėjosi žmonių pokalbiai. Laikraščių pardavėjai anuomet ne tiesiog numesdavo savo nebylius krovinius, bet kaip ir vyšnių, žibuoklių bei šviežių menkių prekeiviai balsingai siūlydavo savo prekę. O spektakliai ir operos buvo pilni šūksnių ir klegesio. Net ir kaimuose valstiečiai net ir sunkiai dirbdami dainavo. Dabar gi niekas nedainuoja.
Pasikeitė ne tiek triukšmo lygis, dėl kurio skundėsi ir prieš tai ėję šimtmečiai, kiek gausa blaškančių veiksnių, užimančių erdvę, į kurią galėtų sugrįžti tyla. Kartu matome ir kitą paradoksą, nes kai ji išties sugrįžta į kokio pušyno gilumą, dykumos paltybes ar staiga apleistą kambarį, neretai tampa ne džiaugsmingu, o nerimą keliančiu įvykiu. Baimė vis stiprėja, ir ausis, norėdama apsisaugoti nuo šios paslaptingos tuštumos, instinktyviai gaudo kiekvieną krebždesį, nuo liepsnos šnypšimo, paukšių čiulbėjimo iki lapų čežėjimo. Žmonės tylos trokšta, tačiau iš proto dėl jos neina

Amžiaus tema, bent jau techniškai pažengusiose valstybėse, yra ta, kad žmonės trokšta tylos ir jos neranda. Eismo keliamas triukšmas, nepertraukiamas telefonų pypsėjimas, skaitmeniniai pranešimai autobusuose ir traukiniuose, televizoriai, blykčiojantys tuščiose kontorose, tampa amžinu varikliu ir erzeliu. Žmonija sekina save panirdama triukšme ir ieško jo priešingybės: laukinėje gamtoje, plačiajame vandenyne, ar atokioje vietoje, suteikiančioje ramybės ir susikaupimo privilegiją. Alenas Korbinas, istorijos profesorius, iš ramios atokios vietelės Sorbonoje, ir Erlingas Kagas, norvegų tyrinėtojas, iš savo atsiminimų apie Antarktidos platybes rašo iš ten, kur abu bandė pabėgti.
Ir vis dėlto, ponas Korbinas pažymi „Tylos istorijoje“, kad nėra daugiau triukšmo nei anksčiau. Iki kol buvo pradėtos naudoti pneumatinės padangos, miesto gatvės buvo perpildytos metalinių ratų žvangėjimu ir arklių kanopų, atsimušančių nuo akmeninio grindinio, kaukšėjimu. Iki kol visi pradėjo sąmoningai atsiriboti nuo pasaulio mobiliuosiuose telefonuose, autobusuose ir traukiniuose klegėjo besišnekantys šmonės. Laikraščių pardavėjai nepalikdavo savo prekių nebylioje krūvoje, o visa gerkle reklamuodavo jų antraštes, taip pat elgėsi ir vyšnių, žibučių ir skumbrių pardavėjai. Teatro ir operos namuoe viešpatavo pakilių šūksnių ir vienas kitą norinčių perrėkti pašnekovų šūkaliojimų chaosas. Net kaimo vietose valstiečiai ardami dainuodavo. Dabar jie jau nebedainuoja.
Labiausiai pasikeitė ne garso, dėl kurio praėjusių šimtmečių gyventojai taip pat skundėsi, bet blaškymo kiekybė, kuris iškart užpildo erdves, į kurias galėtų įsiveržti tyla. Bet štai iškyla dar vienas paradoksas: net kai tyla įsiveržia į pušų miško tankmę, tuščią dykynę, staiga ištuštėjusį kambarį dažnai ji tampa spengiančia ir erzinančia nei svetingai priimama. Ir štai įsėlina baimė: ausis instinktyviai suklūsta ir ieško mažiausio garso: ar tai būtų ugnies plevenimas, paukščių čiulbesys ar lapų šlamėjimas, kuris išgelbėtų nuo nežinomos tuštumos. Žmonės nori tylos, bet ne tiek daug.

Amžiaus tema, bent išsivysčiusiame pasaulyje, yra tai, kad žmonės trokšta tylos ir negali jos rasti. Eismo riaumojimas, nepertraukiamas telefonų pypsėjimas, skaitmeniniai pranešimai autobusuose ir traukiniuose, triukšmajantys televizoriai netgi tuščiuose biuruose, neišsikraunama baterija ir išsiblaškymas. Žmonių rasė alina save triukšmu ir ilgisi jo priešingybės — laukinėje gamtoje, plačiame vandenyne arba prieglobstyje, skirtame ramybei ir susitelkimui. Istorijos profesorius Alanas Korbinas rašo iš savo prieglobsčio Sorbonoje, o norvegų tyrinėtojas Erlingas Kagge semiasi įkvėpimo iš savo atsiminimų apie Antarktikos, kur jie abu bandė pabėgti, atliekas.

Vis dar, kaip ponas Korbinas pabrėžia "Tylos Istorijoje", dabar, tikriausiai, žymiai mažiau triukšmo, negu buvo kadaise. Prieš pasirodant pneumatinėms padangoms, miestų gatvės buvo pilnos kurtinančio metalinių ratlankių žvangėjimo ir pasagų ant akmens garso. Prieš tai, kai žmonės noriai atsiskyrė nuo kitų mobiliaisiais telefonais, autobusuose ir traukiniuose skambėjo pokalbiai. Laikraščių pardavėjai nepalikdavo savo prekių tyliose krūvose, o garsiai juos reklamuodavo. Tą patį darė vyšnių, žibuoklių ir šviežių skumbrių pardavėjai. Teatrai ir operos buvo pilni klyksmų ir šauksmų chaoso. Netgi kaimo gyventojai dainuodavo darbo metu. Dabar jie nebedainuoja.

Pasikeitė ne tiek triukšmo lygis, dėl kurio praėjusiais amžiais taip pat skundėsi, kiek išsiblaškymo lygis, užimantis erdvę, kurią turi užimti tyla. Atsiranda kitas paradoksas, nes, jai įsiskverbus į pušyno gylumą, plyką dykumą, staigiai atlaisvintą kambarį, dažnai ji priverčia nervintis, nei mėgautis. Krečia drebulys; ausis instinktyviai griebiasi bet ko, priešgaisrinio šnypštimo, paukščių čiulbėjimo arba lapų šlamėsio, išgelbėsiančio nuo nežinomos tuštumos. Žmonės nori tylos, bet ne tiek daug.

Išsivysčiusiame pasaulyje tai yra laikmečio tema - žmonės trokšta tylos ir negali jos rasti.
Transporto triukšmas, nepertraukiamas telefonų pypsėjimas, skaitmeniniai pranešimai autobusuose ir traukiniuose, trimituojantys televizoriai tuščiuose biuruose - tai yra begalinis energijos kiekis ir pamišimas. Žmonija save vargina triukšmu, ir, priešingai, ilgisi ramybės ir susikaupimo, prieglobsčio - kažkur laukinėje gamtoje, prie plataus vandenyno. Istorijos profesorius Alanas Korbinas (Alain Corbin) rašo iš savo prieglobsčio Sorbonoje; norvegų tyrinėtojas Erlingas Kagė (Erling Kagge) mini savo prisiminimuose apie Antarktidos tyrus; jie abu mėgino pabėgti nuo triukšmo.

Ir visgi, kaip aiškina Korbinas "Tylumos istorijoje", tikriausiai nėra daugiau triukšmo nei anksčiau būdavo. Prieš pripučiamas oro padangas, miesto gatvės buvo pilnos kurtinančio metalu kaustytų ratų ir kanopų žvangėjimo į akmeninį grindinį. Prieš savanorišką atsiskyrimą į mobiliuosius telefonus, autobusai ir traukiniai skambėjo gyvais pokalbiais. Laikraščių pardavėjai nepaliko savo gaminių tylomis krūvelėse, tačiau reklamavo juos lyg vyšnių, žibuoklių ir šviežių skumbrių pardavėjai. Teatras ir opera buvo džiugesio šūksnių ir baroko puošmenos chaosas. Netgi kaimo vietovėse valstiečiai dirbdami dainavo. Jie dabar nedainuoja.

Ne tiek triukšmo lygis pasikeitė, apie kurį taip pat skundėsi ankstesniais šimtmečiais, kiek blaškymosi lygis, užimantis erdvę, kurioje galėtų viešpatauti tyluma. Čia kyla kitas paradoksas, nes kada ji įsiviešpatauja - ji įsiveržia į pušyno gelmes, tuščias dykumas, ar staiga atsiranda ištuštėjusiame kambaryje - tai dažnai pasireiškia nervinančiai, ne teigiamai.
Baimės pojūtis: ausis instinktyviai fiksuoja viską, nesvarbu, ar tai liepsnos plazdenimas, ar paukščio čiulbėjimas, ar lapų šnarėjimas, - tai išgelbėtų nuo šios nežinomos tuštumos. Žmonės nori tylumos, bet ne tiek daug.