A theme of the age, at least in the developed world, is that people crave silence and can find none. The roar of traffic, the ceaseless beep of phones, digital announcements in buses and trains, TV sets blaring even in empty offices, are an endless battery and distraction. The human race is exhausting itself with noise and longs for its opposite—whether in the wilds, on the wide ocean or in some retreat dedicated to stillness and concentration. Alain Corbin, a history professor, writes from his refuge in the Sorbonne, and Erling Kagge, a Norwegian explorer, from his memories of the wastes of Antarctica, where both have tried to escape.
And yet, as Mr Corbin points out in "A History of Silence", there is probably no more noise than there used to be. Before pneumatic tyres, city streets were full of the deafening clang of metal-rimmed wheels and horseshoes on stone. Before voluntary isolation on mobile phones, buses and trains rang with conversation. Newspaper-sellers did not leave their wares in a mute pile, but advertised them at top volume, as did vendors of cherries, violets and fresh mackerel. The theatre and the opera were a chaos of huzzahs and barracking. Even in the countryside, peasants sang as they drudged. They don’t sing now.
What has changed is not so much the level of noise, which previous centuries also complained about, but the level of distraction, which occupies the space that silence might invade. There looms another paradox, because when it does invade—in the depths of a pine forest, in the naked desert, in a suddenly vacated room—it often proves unnerving rather than welcome. Dread creeps in; the ear instinctively fastens on anything, whether fire-hiss or bird call or susurrus of leaves, that will save it from this unknown emptiness. People want silence, but not that much. | Vienas iš mūsų laikmečio bruožų, bent pažangiausiose pasaulio šalyse, yra žmonės, bergždžiai ieškantys tylos. Ausyse nepaliaujamai spengia ir dėmesį blaško mašinų gausmas, nesibaigiantys telefono skambučiai, mechaniškai skaitomi skelbimai autobusuose ir traukiniuose, net tuščiuose biuruose stūgaujantys televizoriai. Triukšmo nualinti žmonės trokšta rasti visai ką kita laukinėje gamtoje, vandenynų platybėse ar nuošaliose ramybės ir susikaupimo oazėse. Sorbonoje priebėgą radęs istorijos profesorius Alainas Corbinas ir savo atsiminimus apie Antarkties dykynes papasakojęs norvegas keliautojas Erlingas Kagge rašo, kur kiekvienas iš jų bandęs pabėgti. Profesorius A. Corbinas knygoje „Tylos istorija“ (A History of Silence) vis dėlto daro prielaidą, kad dabartis netriukšmingesnė už praeitį. Kol nebuvo padangų, miestų gatvėse kurtinamai aidėdavo metalu kaustytų ratų dardesys ir arklių pasagų kaukšėjimas į grindinį. Autobusuose bei traukiniuose skambėdavo pokalbiai ir tik daug vėliau nuo visų savanoriškai atsitvėrėme telefonais. Laikraščių pardavėjai nelaukdavo tylėdami prie spaudos rietuvių. Jie ir daugybė vyšnių, žibuoklių ar šviežios žuvies pardavėjų visa gerkle ragindavo pirkti. Teatre ir operoje ausį rėždavo susižavėjimo šūksniai, sumišę su švilpimu. Tylu nebuvo net kaime - sunkiai dirbdami valstiečiai dainuodavo. Dabar ten niekas nedainuoja. Žmonės triukšmu skųsdavosi visada, todėl triukšmo pokytis mažiau reikšmingas už dėmesio dirgiklius, išplitusius ten, kur anksčiau būtų tvyrojusi tyla. Ir štai jums paradoksas: pušyno apsuptyje, plynoje dykvietėje ar staiga ištuštėjusiame kambaryje įsitvyrojusi tyla veikiau gąsdinanti nei trokštama. Ima baimė, ausys instinktyviai įsiklauso į viską, kas išgelbėtų nuo nepažįstamos tuštumos, - į laužo spragsėjimą, paukščio giesmę ar lapų šnaresį. Žmonėms reikia tylos. Tik ne per daug. |