A theme of the age, at least in the developed world, is that people crave silence and can find none. The roar of traffic, the ceaseless beep of phones, digital announcements in buses and trains, TV sets blaring even in empty offices, are an endless battery and distraction. The human race is exhausting itself with noise and longs for its opposite—whether in the wilds, on the wide ocean or in some retreat dedicated to stillness and concentration. Alain Corbin, a history professor, writes from his refuge in the Sorbonne, and Erling Kagge, a Norwegian explorer, from his memories of the wastes of Antarctica, where both have tried to escape.
And yet, as Mr Corbin points out in "A History of Silence", there is probably no more noise than there used to be. Before pneumatic tyres, city streets were full of the deafening clang of metal-rimmed wheels and horseshoes on stone. Before voluntary isolation on mobile phones, buses and trains rang with conversation. Newspaper-sellers did not leave their wares in a mute pile, but advertised them at top volume, as did vendors of cherries, violets and fresh mackerel. The theatre and the opera were a chaos of huzzahs and barracking. Even in the countryside, peasants sang as they drudged. They don’t sing now.
What has changed is not so much the level of noise, which previous centuries also complained about, but the level of distraction, which occupies the space that silence might invade. There looms another paradox, because when it does invade—in the depths of a pine forest, in the naked desert, in a suddenly vacated room—it often proves unnerving rather than welcome. Dread creeps in; the ear instinctively fastens on anything, whether fire-hiss or bird call or susurrus of leaves, that will save it from this unknown emptiness. People want silence, but not that much. | Šio laikmečio aktualija, bent jau išsivysčiusiose šalyse – tylos ilgesys, žmonės nebegali jos rasti. Eismo riaumojimas, netylantis telefonų pypsėjimas, skaitmeniniai pranešimai autobusuose ir traukiniuose, biuruose, net ir tuščiuose, zirziantys televizijos ekranai nuolat vargina ir blaško dėmesį. Be paliovos triukšmu save alinanti žmonija trokšta atvangos – poilsio laukinėje gamtoje, ant vandenyno kranto ar ramybę ir susikaupimą propaguojančiose stovyklose. Istorijos profesorius Alain Corbin rašo iš savo prieglobsčio Sorbonoje, o norvegas tyrinėtojas Erling Kagge dalijasi prisiminimais apie Antraktidos tyrus, kur abu bandė pabėgti nuo triukšmo. Ir visgi, kaip savo knygoje „Tylos istorija“ pasakoja A. Corbin, triukšmo dabar turbūt nėra daugiau, nei būdavo seniau. Iki pneumatinių padangų atsiradimo grįstos gatvės kurtinančiai taukšėdavo nuo metalinių ratų ir į akmenis kaukšinčių pasagų. Kol žmonės savo noru neatsiribojo, sukišdami nosis į mobiliuosius, autobusai ir traukiniai klegėdavo nuo pokalbių. Laikraščių pardavėjai nepalikdavo savo prekių stūksoti nebyliose krūvose, o iš visos gerklės ragindavo juos įsigyti – kaip ir vyšnių, našlaičių ar šviežios skumbrės pardavėjai. Teatruose ir operose netilo palaikymo ir pasigėrėjimo šūksniai. Net ir kaimuose sunkiai dirbdami žmonės dainuodavo. Dabar nebedainuoja. Pakito ne tiek triukšmo lygis, dėl kurio skųsdavosi ir praėjusių šimtmečių gyventojai, kiek suintensyvėjo dėmesio blaškymas, kuris vis atkakliau sliūkina ten, kur galėtume mėgautis tyla. Štai taip artėjame prie kito paradokso: užklupus tylai – pušyno glūdumoje, dykumos toliuose, staiga ištuštėjusiame kambaryje – ji mūsų nedžiugina, greičiau jau neramina. Įsliūkina baimė, ausis instinktyviai mėgaujasi bet kuo – ugnies spragsėjimu, paukščio klyktelėjimu, lapų čežėjimu, kad tik nereikėtų girdėti nepažįstamos tuštumos. Žmonės nori tylos, bet ne taip ir labai. |